Gintaro testavimas

Rinkoje yra gintaro klastočių, tad labai svarbu mokėti nustatyti, ar gintaras yra tikras, ar ne, turi būti dedamas į UV šviesą, kuri leis švytėti fosforescuojančiai spalvai. Jei gintaras susiformavo uolienose, jis švytės melsvai. Uolienos per milijonus metų buvo veikiamos karščio. Jos drauge kaitino ir savyje esantį gintarą. Dėl karščio ir uolienos spaudimo gintaro sudėtis pakinta taip, kad jis ima skleisti melsvą atspalvį.

Galima patikrinti turimą gabaliuką dedant jį į druskingą vandenį (stiklinei vandens reikės gero valgomo šaukšto ar net dviejų druskos) - tikras gintaras plūduriuoja. Tačiau toks būdas nepadės atskirti gintaro nuo kopalo. Mat kopalas sūriame vandenyje irgi neskęsta (palyginti labai jauni medžio sakai, dar nesusiformavę į gintarą).

Turimo gintaro gabaliuko paviršių reikėtų patrinti kokiu nors spiritiniu tirpalu (degtinė, kvepalai, odekolonas). Jeigu tai yra tikras gintaras, jam nieko neatsitiks, o jeigu kanifolija arba kokie nors jauni sakai, atvežti iš kitų pasaulio šalių, tai alkoholiu sumirkyta servetėlė iš karto prilips.

Galima paimti karštą adatą ir pabandyti turimame gintaro gabaliuke padaryti skylutę. Jeigu tai – gintaras, mums skylutės padaryti nepasiseks, nes tam reikėtų mažiausiai 370 laipsnių temperatūros. Jeigu tai yra plastmasė ar kitas padirbinys, mes galėsime tą gabaliuką perdurti.

Galima gintaro gabaliuką uždegti, tik jeigu tai yra paprastas gabaliukas, kurio negaila. Tikras gintaras dega labai tamsia liepsna ir leidžia tamsų dūmą, taip pat kvepia sakais – labai intensyviai, kvapas šiek tiek primena smilkalų kvapą bažnyčioje. Užgesinus kvapas pasidaro dar intensyvesnis ir ilgai lieka kambaryje. Gintarui labai svarbu ne tik amžius, bet ir medis, iš kurio sakų jis susiformavo. Pavyzdžiui, iš lapuočio sakų susidaręs gintaras bus visai kitoks nei susiformavęs iš spygliuočio sakų.

Gintaro gabaliuką galima smarkiai patrinti į kokį nors vilnonį drabužį, trinant tikras gintaras įkaista ir tada traukia mažus suplėšytus popieriaus gabaliukus.